Vakaras. Dukrelei pasiūlau pasiimti norimą knygelę,kurią galėčiau prieš miegą paskaityti. Atneša "Batuotą katiną". Dukrelei sakau,kad vakar jau skaitėme. Ji man atsako,kad tai vakar buvo ne katinas, o gato. Tuomet supratau, kad mes vartėme knygą "Batuoto katino", kuri yra išleista portugalų kalba. Ši versija vaikučiui labai patiko,kad joje gausu atverčiamų langelių, dar knygos gale yra delionytė, kurią galima sudėlioti.

Tad šiandien drąsiai galiu teigti,kad mes prioritetą teikiame klasikinėms pasakoms, nes: jų būna įvairiomis kalbomis, tiek lietuvių, tiek kitomis, galima nueiti į spektaklius, į filmus, klausyti aktorių įgarsinto ar suvaidinto garso ar vaizdo įrašų .

Paklausus dukrytės, kuris iš Raganiukės teatro repertuaro jai labiausiai yra patikęs spektakliukas, išgirstu,kad "Batuotas katinas". Džiaugiuosi. Kitą vakarą išgirstu,kad "Batuoto katino" autorius moka prancūziškai. Susimąstau, juk aš jai neaiškinau, kad Pero iš ties yra prancūzų rašytojas, bet staiga prisimenu, kad esame dalyvavusios "Batuoto katino" rašytojo gimtadienio minėjime, kuriame aktoriai vaidino įvairius personažus ir buvo teatralizuotai, žaidimų forma pateikiama informacija.

Dar aš pasidžiaugsiu,kad dukrelė prašo mano pačios sukurtos eiliuotos pasakėlės. Man džiugu, nes ją mes atsispausdinome ir pasidarėme knygelės formos, ją dekoruojant įvairiausia tematika darbeliais.

Štai ji:

Ankstų rytą Birutėlė jau išbudo
Nuo saulutės žvilgsnio įkyraus.
Ji jai švietė, dar zuikučius siuntė.
O mergytė gainiojo ir žaidė…
Štai ir savo Mamą ji išvydo,
Jai mamytė šypsos, ji tai pat.
Apkabina, bučkį padalina.
Dar vėliau, jau pavalgiusios drauge.
Rieda, dunda miško takeliu,
Ten jas sveikina genelis margas,
Linki gero poilsio ir kelio
Voveraitė štai po medį laipo,
Ieško riešuto, konkorėžio gražaus,
Pažiūrėk, kiek ji jau grybų pridžiovino!
Nereikės jai žiemą skūstis,
Kad neranda ji maistelio,
Nes sniegelis viską paslėpė po antklode stora
Tolumoj, ten briedis stovi,
O ragų koks grožis nematytas!
Ir neveltui girioj išrinktas Karalium!
O šiek tiek arčiau, nuostabi šernų šeimą,
Pažiūrėk, štai šių šerniukų - tėtis, o čia jų - mama,
Ai, kokie jie gražūs, bet labai maži,
Birutėlė jau ketina bėgti jų paglostyti,
Bet staiga, grybukai jai pamoja,
Lekia, bėga ji pas juos…
O centre jų Baravykas.
Toks linksmas, nuostabiai grakštus,
Žavis juo visi…
Netrukus posėdis sukviečiamas
Dalyviams pasitarus,
Jam Grybų suteikta Karaliaus karūna.
Karaliaus darbą dirba puikiai,
Nes išmano idealiai.
Klauso ūmėdės ir musmirės
Ir dar daugybė grybų visokių…
Bet štai Birutė jį pamatė,
Ir jai jis nuostabiai žavus…
Pagriebia jį už galvelės,
Palikdama kotelį augti…
Ir nėr Karaliaus, ir vėl reik posėdį sukviesti…

Štai jau šiandien paskutinis vasaros savaitgalis. Gaila, kad nubėgo nuplasnojo vasarėle,bet džiugu,kad  paliko šaldytuvo stalčius uogų, grybų, bei kelekciją nuotraukų. Ačių mama.lt klubui už konkursą, kuris "privertė" aprašyti pamatytas keliones, kelionytes, bei pasiskaityti "konkurentų" kelionių aprašymus ir nuvažiuoti arba suplanuoti ten ir mums apsilankyti. O jei nebus galimybių aplankyti, tai bent virtualus aplankymas irgi gerai, pasijauti lyg realiai keliautum. Nors kartais net nebūtina kažkur skristi,plaukti, važiuoti. Turime daug gražių , lankytinų vietų ir Lietuvoje, gal net iš virtuvės lango matomų, bet tiesiog nesusimąstome ir per darbų , užsiėmimų gausą nepastebime arba nenorime pastebėti. Mokėkime džiaugtis,mylėti tą, ką turime, kas šalia, gretą. Stebiu savo tremetį vaikutį ir negaliu atsidžiaugti jo gyvenimo džiaugsmu, jam kelia laimės pojūtį ir sraigytė iš gėlyčių, ir skruzdėlyne augantis grybas, kartais net paprasčiausias akmuo, mūsų suvokimu, bet kai atidžiau jį apžiūri, paaiškėja, kad ne toks jis jau paprastas, tik reikia įsižiūrėti. Tad dažniau įsisžiūrėkime į tai, ką mūsų vaikai  jau nuo gimimo mato, pastebi, džiaugiasi. Galbūt būtų palinkėjimas , pabūkime vaikais :)

Norėčiau su Jumis pasidžiagti Madeira – nuostabia egzotiška gamta garsėjančią Portugalijos sala Atlanto vandenyne.

Gavome gerą dozę egzotikos ir adrenalino Atlanto perlu vadinamoje saloje. Vertingiausia, ką gali parsivežti iš kelionės po Madeirą, yra įspūdžiai ir orchidėjos. Svaiginantys kalnų aukščiai, už nugaros atsiveriančios bedugnės ir Atlanto vandenyno melsvumas į fotoaparato objektyvą neįtelpa.
Perskaitysime,kad Madeiros sala nuo Afrikos žemyno nutolusi 495 kilometrus, o nuo Europos – 990 kilometrų. Sala nedidelė, jos plotas 741 kvadratinis kilometras. Madeira atrasta 1419 metais. Portugalai buvo pirmieji salos kolonizatoriai, pradėję joje plėtoti prekybą ir jūrininkystę. Būtent Madeiroje Kristupas Kolumbas mokėsi navigacijos ir planavo kelionę.
Saloje krenta į akį bananų plantacijos, čia spaudžiamas visame pasaulyje garsus Madeiros vynas, tačiau pagrindinis salos gyventojų pragyvenimo šaltinis yra turizmas. Po salą keliauja daugiausia europiečiai – anglai, lenkai vokiečiai, skandinavai, portugalai. Tautiečių sutikti neteko.
Smėlio paplūdimių čia yra tik vienas, apie kurio kilmę teko skaityti dvi skirtingas versijas: vienur teigiama,kad atvežtas iš Portugalijos {žemyno}, kitur,kad iš Alžyro. Norintiems grožėtis gamta, nebijantiems per dieną nueiti ar nuvažiuoti ne vieną dešimtį kilometrų turistams Madeira yra ideali poilsio vieta.
Čia nuostabus poilsio kampelis dėl klimato: dėl Atlanto vandenyno vėsos vasarą čia nebūna labai karšta, o žiemą atgaivina maloni šiluma. Visus metus temperatūra Madeiroje svyruoja nuo 19 iki 25 laipsnių šilumos.
Tikro lietaus beveik nebūna, Jei vienoje pusėje salos lyja,tai kaip taisyklė, kitoje kaitina saulutė. Pakilus į kalnus kaba tirštas rūkas, krenta dulksna. Drėgmės daug, todėl augmenija įspūdingai žalia.
Tiesioginio skrydžio iš Lietuvos nėra, teko skristi per Londoną. Norintieji keliauti savarankiškai neišsivers be anglų kalbos. Valstybinė kalba Madeiroje portugalų, bet vietiniai gyventojai puikiausiai kalba angliškai, prancūziškai. Internetu užsakėme ir viešbutį, ir lėktuvo bilietus, išsinuomojome automobilį. .
Nusileidimas Madeiroje primena besisukančią kino juostą: mėlyname Atlanto vandenyne atsiveria žalumoje paskendusi sala, o lėktuvas leidžiasi į ant paties vandenyno kranto ant polių pastatyto oro uostą. Toks nusileidimo būdas – vienintelis, lakūnams tenka baigti specialius apmokymus. Kai lėktuvas ima važiuoti pakilimo taku, atrodo, kad plauks tiesiai į vandenyną , pasiekęs kraštą, staigiai pakyla.
Iš lygumų atvažiavusiam turistui labai neįprastai atrodo Madeiros reljefas. Tiesaus, nekalnuoto keliuko čia neįmanoma rasti net miesteliuose. Tuneliai ir tie vingiuoti,kylantys ar leidžiantys..Vietinių gyventojų nameliai įkurdinti kalnų terasose, čia pat kelių žingsnių sklypeliuose auga bananai ir vynuogės, cukranendrės.
žvelgiant į įspūdingame aukštyje įsikūrusius, iš apačios tarsi degtukų dėžučių dydžio atrodančius namelius niekaip nesisekė suprasti, kaip ten įmanoma gyventi.
Madeiros gyventojai labai religingi, katalikų bažnyčios stovi ant paties Atlanto vandenyno kranto, per potvynius skalaujamos vandenyno bangų. Teko apsilankyti ir miestelio atlaiduose.Paliko šilta,mielą įspūdį.
Nepaprastai malonų įspūdį padarė vietiniai salos gyventojai – mažiukai, „platūs“ ir labai malonūs, besišypsantys,mandagūs. Jokio įkyrumo, jokio savo paslaugų siūlymo. Bet jei paprašysi pagalbos, kuo maloniausiai paaiškins, parodys,palydės.O pasiklysti Madeiroje – bene pats paprasčiausias dalykas. Nors keliai labai geri, sankryžose stovi nuorodos, labai dažnai vingiuotu keliuku turistai nuvažiuoja visai ne ten, kur tikėjosi, nors ir dauguma naudojasi elektroniniais žemėlapiais.

Kai vienoje kelio pusėje neįžvelgiamo aukšto kalnas, kitoje žioji bedugnė, o kelias sukasi, staigiai kyla, nugarą dažnai nupila prakaitas, O eismas labai intensyvus, turistų keliauja daug, tad stabčioti ir dairytis nėra kada. Tačiau per dviejų savaičių viešnagę neteko išgirsti “pypsėjimų” (tik lenkiant,kaip įspėjamąjį signalą},neteko matyti avarijų.Teko skaityti,kad Madeira garsėja mažu avaringumu,matyt lemia aukšta vairavimo kultūra.
Važinėjant po salą dažnai tenka pervažiuoti uolose įrengtus kelių kilometrų tunelius. Teko pervažiuoti ir per krioklius. Jausmas dieviškas.

Įdomiausias turistų užsiėmimas Madeiroje yra vaikščioti levadomis – kalnuose įrengtais drėkinimo kanalais, vingiuojančiais per juos net kelis šimtus kilometrų. Palei kiekvieną kanalą driekiasi takelis.
Tik eidamas levadomis gali pamatyti visą Madeiros gamtos grožį, išvysti iki šiol išlikusį pirmykštį laurų mišką, kur stūkso aukštumo sulig dešimties aukštų namu medžiai ir gausybė mūsų šalies žmonėms niekur nematytų augalų. Madeira – tikras rojus egzotiškų augalų mėgėjams.
Nuostabūs augalai auga natūralioje aplinkoje, o Caminco do Meio botanikos sode akys raibsta nuo įvairovės – įspūdingo dydžio kaktusų, daugybės rūšių orchidėjų. Vaikštant levadomis visai šalia kanalų atsiveria bedugnės, iš įspūdingo aukščio matyti Atlanto vandenynas. Keliauti levadomis saugu net su vaikišku vežimėliu, nes takelis vis tiek kur nors išveda, jei tik iš jo neišsuki. Teko skaityti,kad saloje nėra nei laukinių žvėrių, nei gyvačių.
Dviejų spalvų driežiukai – vieninteliai gyvūnai, kuriuos pavyko pamatyti Madeiroje. Jų tikrai nestokojo.
Nestokojantieji fizinio pasirengimo gali užkopti ir iki aukščiausios salos vietos – 1826 metrų Ariveiro viršukalnės,mes nekopėme,nes su mažu vaikiuku pabijojome..
Įvairiausių vaisių ir gardžios šviežios žuvies turistai perka Madeiros sostinės Funčalo turguje. Turgus netriukšmingas, vietiniai prekiautojai čia nesitaiko apgauti patiklius turistus.
Ką tik sugautos egzotiškos žuvys, įspūdingo dydžio tunai – visa tai galima nusipirkti vietiniame turguje. Restoranuose labai didelis žuvų patiekalų pasirinkimas. Su malonumu turistai skanauja Madeiros vyną. Perskaityta jo atsiradimo istorija pasakoja, kad jūreivis neišpylė surūgusio vyno, o kelis mėnesius jį palaikė šiltame vandenyne, ir gėrimas tapo nepaprastai skanus.
Turistais Madeiros gyventojai išties rūpinasi. Jiems Monte mieste įrengtas lyno kelias – specialiuose vežimėliuose turistai pakeliami aukštai virš kalnų ir bedugnių. Perskaitysime,kad Madeira – vienintelė vieta pasaulyje, kur keliautojai gali pasimėgauti tobogano atrakcija. Turistai sodinami į medines roges ir kartu su rogių gale stovinčiais „vadeliotojais“ kelis kilometrus leidžiasi vingiuota miesto gatve. Aukštyn atrakcijų mėgėjai užvežami taksi automobiliu. Teko pastebėti,kad daugumoje taksi vairuoja moterys.

Prieš trejus metus portalas  pradėjo labai vertingą akciją-konkursą, kuriame reikėjo užsiauginti kambarinių pomidoriukų. Kaip džiaugiuosi,kad tuomet mes "pagavome" šį konkursėlį ir dabar, kai portalas jau nebeorganizuoja sios akcijos-atrakcijos, mes su vaikučiu ją tęsiame. Paklausite kas mums iš to? Atsakysiu,kad labai,labai daug : vaikutis išmoksta darbštumo, pareigingumo, kruopštumo, sužino, kad iš mažos mažos sėklytės išauga pomidoriukai, kuriuos vėliau valgome. Išmoks žemę paruošti, žinos kiek ir kada laistyti, kuo tręšti ir pan.

Kviečiu su mumis apsilankyti Ventės rage. Jis yra labiausiai į vakarus nutolęs Šilutės rajono taškas. Jo smaigalyje nuo 1863 m. veikia švyturys, rodęs kelią į Klaipėdą . 1929 m. Ventės rage prof. Tadas Ivanauskas įkūrė paukščių žiedavimo stotį. Čia praeina Arkties-Europos-Rytų Afrikos paukščių migracijos kelias. Ventės rago ornitologijos stotyje veikia muziejus.
Čia keliami tinklai ankstyvą pavasarį - į juos patekusieji žieduojami, o apie tuos, kurie jau turi žiedus, pranešama juos uždėjusių šalių ornitologams. Taip paaiškėja kur paukščiai žiemojo ir pan.
Sužinome,kad :
„Kovo 10-ąją minima 40-ies paukščių diena. Anksčiau manyta, kad iki šios dienos būtent tiek rūšių paukščių jau turėtų būti parskridę į Lietuvą“
Dažniausiai pirmoji parskrenda pilkoji žąsis, kiek vėliau grįžta vieversiai, pempės, varnėnai.

Dabar dalis paukščių iš šiltųjų kraštų grįžta anksčiau arba vėliau į juos išskrenda. Keičiasi ir migravimo kryptys. Būna, kad paukščiai susimaišo ir visai neskrenda Anksčiau, kai žiemos būdavo itin šaltos, gulbės skrisdavo žiemoti į Daniją ar Olandiją.
Dabar jos pasilieka mūsų krašte arba pasitraukia tik iki Lenkijos. Paukščių migravimo ypatumai kažkiek keičiasi dėl besikeičiančių oro sąlygų, maisto trūkumo. Dėl jo nemažai paukščių nukenčia, nemažai ir žūsta.

Pasidomėjus ką veikia ornitologai, paaiškėja, kad žiemą dažnai dirba prie kompiuterio ir suvedinėja žiedavimo duomenis, atėjus pavasariui kelia tinklus — paukščių gaudykles.

 

Vykstame į Drezdeną - “Florenciją prie Elbės”

.
Ir nesvarbu, kad mus lydi audra. Gal mums net įdomiau.

Už lango keičiasi vaizdai. Jau net giedrėja.
Dukrelė džiaugiasi, juk ją lydi jos ištikimas draugas- žaisliukas, vardu Šmikis.

Pagaliau nuvykstame.

Žinome, kad Drezdenas - Saksonijos sostinė, vadinama „Florencija prie Elbės”. Garsėjanti Briulio terasa, vadinama „Europos balkonu”, Karaliaus rūmais su įstabiomis brangenybėmis „Po žaliaisiais skliautais”, viduramžiška riterių turnyrų aikšte, Drezdeno katedra bei baroko stiliaus Cvingerio rūmais, pasaulinio garso muziejais: Porceliano, Paveikslų, Ginklų kolekcijos.

Kviečiame ir Jus tuo pasigrožėt ir pasidžiaugti su mumis.
Kėlė nuostabą viduryje miesto, ant pievutės, prie upės besiilsintys miestiečiai, rankose laikantys tai mineralinio, tai alaus butelius.

Nenumaldamai artėjo vakaras. Net temti bei vėsti pradėjo, bet vaikutis vis šypsojosi.

Visiems mojavo.
.
Visi žavėjomės naktiniu Drezdenu.
Matote kada nors, kai  Angelas  mėnulį “laiko”? Mes matėme. Ir Jums parodome. Juk tai nuostabių nuostabiausia.

Dar patiko reklaminiai skydeliai, kuriuose “slėpėsi” arba taksofonai, arba WC

Ačiū, kad skaitėte, o mes vykstame toliau.
 

Tai - jaukus ir modernus miestas pietų Vokietijoje, menantis 950 metų istoriją. Žavi Kaiserburg - tai didelė valdovų pilis. Pilis statyta XI a. su išlikusia romaninio stiliaus koplyčia.

Reklamines skrajutes perskaitę sužinome, kad kita lankytina vieta - Handwerkerhof - amatininkų kiemelis, muziejus po atviru dangumi, atvaizduojantis viduramžių architektūrą.

Niurnbergo senamiestis iki II pasaulinio karo buvo tipiškas viduramžių miestelis. Šiandien jis žavi ne tik puikia architektūra, bet ir požemių paslaptimis. Turistams siūlomos kelionės po senuosius požemius, išsidėsčiusius 25000 kv.m. plote, mes su vaiku nesiryžome.

Kitos miesto įžymybės: Šv.Lorenco bažnyčia - vienas įspūdingiausių gotikos pastatų mieste ir miesto teatras - vienas iš didžiausių teatrų Vokietijoje. Mieste gausu muziejų, tarp jų Nacionalinis germanų muziejus, Žaislų muziejus ir DB-muziejus. Mums labiausiai patiko šio miesto simbolis - besidžiaugiantis angelas.

Kviečiame su mumis pasivaikščioti po senamiestį, po centrinę senamiesčio aikštę, apžvelgti miesto panoramą nuo Imperatoriaus pilies, aplankyti Rotušę, gotikines bažnyčias ir t.t. Rotušės aikštėje yra toks norų šaltinis - labai gražus statinys.

Ant jo tvorelės reikia rasti du žiedus - kai prisilieti prie vieno iš jų, tai išsipildo senas noras, o prie kito (auksinio) - naujai sugalvotas noras.

O vaikutis nepraeidavo jokio fontanėlio.

Bevaikščiodami išalkome.

Užsukome į vieną iš daugelio Niurnbergo kavinių, įsikūrusių tiesiog gatvėje, paragauti garsiųjų frankiškų dešrelių. Niurnbergo dešrelės garsėja jau nuo XV a. Viena dešrelė turi sverti ne daugiau kaip 25 g ir turi būti piršto dydžio.

Taigi, užsisakėme Niurnbergo dešrelių su bulvytėmis, nes troškintų kopūstų nemėgstame. Labai patiko dešrelių skonis, nors ir nepigios, bet verta paragauti. Gaila, kad negalėjome mėgautis alumi, juk „dirbome” vairuotojais.

Trumpa mažųjų dešrelių istorija: nubausti žmonės buvo laikomi uždaryti, kad numirtų iš bado, bet gerieji miestiečiai sugalvojo gaminti tokio dydžio dešreles, kad pralįstų per rakto skylutę. Taip jie ir maitino nelaimėlius. Na, tais laikais, aišku, rakto skylutė būdavo žymiai didesnė nei dabar. Nuo tų laikų Niurnberge ir išliko tradicija gaminti tokias mažytes, bet labai skanias dešreles.
 

Šios dienos tikslas - AŠ miestelis ir netoli jo esantys kriokliai krriokliukai.

http://img37.imageshack.us/img37/1883/img3409b.jpg

Patraukiame trumpiausiu keliuku. Žavimės tvarkingu mišku ir nuostabių konkorėžių “kekėmis”.
 

http://img845.imageshack.us/img845/2771/img3499a.jpg

Nuostabą kėlė, kad nėra įkyrių uodų, musyčių ir pan. Paaiškėjo, kodėl jų nėra, kai pamatėme ekologiškas gaudykles
Pasiklydome. Laimė, mus gelbėjo šiuolaikiška technika.

 http://img821.imageshack.us/img821/8537/img3505i.jpg

 Ir štai jau matosi AŠ miestelio bažnyčia.
Apžiūrime iš arčiau
Ir vykstame prie netoliese esančių krokliukų.
Prarandame viltį surasti. Net užlipu aukščiau pasižvalgyti.

 http://img542.imageshack.us/img542/7281/img3528.jpg

 Valio!!! Išgirstame šniokštimą ir surandame upeliuką. Jei yra upeliukas, daugėja vilties ir kriokliukus pamatyti.
Suradome. Siūlome ir Jums pasigrožėti.

http://img148.imageshack.us/img148/2081/img3545ce.jpg

 http://img844.imageshack.us/img844/6646/img3567v.jpg

 Iki susitikimo kitame mieste.  

http://img143.imageshack.us/img143/7923/img4294u.jpg

 Karšta. Pakeičiame dienotvarkę. Važiuojame apsižvalgyti po artimiausias apylinkes. Žemėlapyje susirandame artimiausią ežeriuką. Dar jo neprivažiavus pamatome virtinę mašinų. Sustojame. Miškeliu einame pėsčiomis, pasirinkdami mėlynių. Dukrytė noriai skina uogytes ir deda į savo burnytę, vėliau siūlo mamai, tėčiui. Staiga atsiveria įspūdingos, į dangų kylančios uolų sienos, stebinančios forma, spalva, nuotaika. Labai primenančios Monserat vienuolyno (Ispanija) kalnus.

http://img844.imageshack.us/img844/6586/57029908.jpg

Lyg iš pasakų sustoję uolomis virtę nykštukai, įsimylėjėlių poros, senukai, vaikučiai, dievai. Kiekviena uola turi savo vardą.

 http://img706.imageshack.us/img706/4575/img4273a.jpg

 Vardai išrinkti greičiausiai neatsitiktinai: uolos panašios į žmones, gyvūnus, augalus. Randame akmeninį grybą, pianiną, krėslą, ąsotį, indėno galvą, milžinišką žuvį, Dievo Motiną su kūdikiu ant rankų ir t.t. Siauri tarpekliai tarp stačių uolų, lyg saugotų nuo saulės šviesos. Gyvybe čiurlena į paviršių prasimušę šaltiniai ir tarp uolų krentantys kriokliai. Viskas čia – tarsi pasakų šalyje. Maudomės ežeriuke Vėliau patraukiame pelke. Įspūdis neapsakomas, kvapą gniaužiantis . Keliaujame tik tam skirtais mediniais pelkės takeliais, grožimės atsiveriančiais uolų vaizdais. Ir fotografuojame, fotografuojame. Birutėlė noriai „dirba“ modeliuko darbą. Išalkstame. Užsukame į netoliese, pilies patalpose įsikūrusią kavinukę, kuri mus nustelbia jaukumu ir darbuotojų svetiškumu, patiekalų skoniu ir žemomis kainomis. Šiai dienai tiek. Rytoj susitiksime prie krioklių.

http://img694.imageshack.us/img694/7756/img3674p.jpg

Rašoma , kad prieš 600 metų vaizdingame kalnų slėnyje, Tepla ir Ohre upių santakoje, įsikūrė kurortinis miestas Karlovy Vary. Anot legendos, Čekijos karalius Karolis IV-asis, medžiodamas aptiko šiltuosius šaltinius ir liepė pastatyti medžiotojų namelį. Taip buvo įkurtas miestas ir pavadintas įkūrėjo Karolio IV garbei .Nuo to laiko prasidėjo garsi savo tradicijomis šio kurorto istorija.

http://img19.imageshack.us/img19/5733/img3626m.jpg

 Karlovy Vary yra 367 – 555 m. aukščio virš jūros lygio su švelniu kalnų klimatu.

http://img21.imageshack.us/img21/8427/img3630n.jpg

 Kurorte gyvena virš 60 tūkstančių gyventojų.
Šimtmečius kurortą garsinęs mineralinis vanduo, trykštantis iš 12 mineralinių šaltinių, kurių vandens temperatūra svyruoja nuo 42 iki 73, dabar derinamas su šiuolaikinėmis technologijomis. Tai sukuria puikias galimybes visapusiškai gydyti įvairius susirgimus bei stiprinti organizmą.

 http://img829.imageshack.us/img829/8646/img3635v.jpg

 Perskaitome,kad Karlovy Vavy mineralinis vanduo pasižymi unikaliomis, naudingomis sveikatai savybėmis.
Tai natūralus angliarūgštės sulfatinis natrinis vanduo, kuris + 73 °C temperatūros trykšta į paviršių per tektoninį plyšį iš gylio daugiau kaip 2500 m. Vandens sudėtyje yra ličio, natrio, kalio, rubidžio, cezio, vario, berilio, magnio, kalcio, stroncio, cinko, kadmio, aliuminio, alavo, švino, nikelio, fluoridų, chloridų, bromidų, sulfatų, bikarbonatų, karbonatų ir silicio rūgšties.
Iš reklaminių bukletukų sužinome, kad Karlovy Vary mineralinis vanduo rekomenduotinas sergant šiomis ligomis:
• lėtiniu gastritu,
• skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige,
• storojo ir plonojo žarnyno susirgimais,
• žarnyno diskinezija,
• lėtiniu hepatitu ir remisijos stadijos cholecistitu,
• tulžies akmenlige,
• lėtinėmis kepenų, tulžies pūslės, inkstų ligomis,
• lėtiniu pankreatitu
• nutukimu,
• cukriniu diabetu
• esant kai kuriems medžiagų apykaitos sutrikimams (turintiems viršsvorį, sergant ateroskleroze), įvairiomis neurozėmis
Į Karlovy Vary atvyksta ne tik norintys gydytis, bet ir profilaktiškai sustiprinti sveikatą, atgauti darbingumą bei gerą savijautą. Švelnus kurorto klimatas, tyras oras ir rami aplinka padeda pailsėti ir pasisemti fizinių bei dvasinių jėgų. Šiuolaikinis miestas- seno ir naujo derinys: garsioji Mlynska kolonada, Didysis geizeris, Karolio IV bokštas, baroko stiliaus Marijos Magdalenos šventykla, pravoslavų šv. Petro ir Povilo cerkvė. Miestas garsėja originaliais porceliano, stiklo gaminiais, likeriu „Becheruvka“.