Kaip mes susipažinome

Ech, ta pirmoji meilė.. Tik prisiminus tą pirma susitikimą ima širdelė smarkiau plakti

    Mūsų meilė buvo ne virtuali, o reali. Buvo gražus vasaros vakaras, mūsų kaimelyje vyko šventė. Ir į tą šventę buvo pakviestas ansamblis, kuriame ir buvo mano to vakaro jaunikis. Bet pasirodo ir ne tik to vakaro..
Įpusėjo vakaronė, visi linksminasi, šoka ir staiga mane pakviečia šokti vaikinukas iš to ansamblio. Dar ir dabar girdžiu jo žodžius ,,- Panele, kaip jūs gražiai atrodote ‘‘, ,, Ar galėčiau pakviesti pašokti? ‘‘. Žinoma, aš sutikau, bet didžiausia gėda buvo, kad aš nemokėjau šokti, o jis juk šokėjas. Ir ko aš tik nepridariau,vaje.. ir batus apmindžiau ir su kulnu atsistojau,kažkoks košmaras. Aišku jaudulys pridėjo. Tą šokį jis su manim ištvėrė. Aš tada degiau iš gėdos, bet jo kvepalų aromatas mane svaigino,mmm. Padėkojo jis už šokį su manimi, aišku iš mandagumo,nes nebuvo ten už ką dėkoti. Atsisėdau ant suoliuko atsigauti po tokio šoko, nes taip buvo gėda, kad neįmanoma apsakyti. Ir atsisveikinimui jie grojo paskutinę dainą, ir ka jūs manote? Ogi,vėl jis mane kviečia šokiui. Atvirai pasakius nebenorėjau jokio šokio, bet juk negražu būtų atsisakyti. Ir staiga šovė tokia mintis, kad ne dėl šokio jis mane kviečia, o turbūt jam patikau. Žinoma,aš buvau teisi. Po viso šokio, geriau vykusio jis paprašė mano telefono numerio. Jo atsako teko laukti net savaitę, aišku jau buvau praradusi viltį. Jo rašytoje žinutėje buvo pasiūlymas susitikti.

   Na taip ir prasidėjo mūsų susitikimai, draugystė, pirmasis bučinys. Draugavome tris metus ir galiausiai jis pasiūlė būti jo žmona. Dabar jau esame penki metai kaip vedę ir esame labai labai laimingi juk ir auginame savo atžalėlę dukrelę septynių menesių.

   Dar ir dabar vyras pasijuokadamas primena tą nuostabųjį mūsų šokį ir sakydamas,kad tik šis šokis sujungė mūsų jausmus visam gyvenimui. NUOSTABU