Kaip nuostabu, kad mes susipažinome!

*Diena, kai pamilau tave, yra antra laimingiausia mano gyvenimo diena. Pirma diena buvo tada, kai tave sutikau.* 

O buvo toks laikas... Kai aš buvau dar visai jaunutė, gražutė, ne taip jau ir seniai gerai įvaldžiusi interneto ir bendravimo jame technologijas, sugalvojau sudalyvauti kokiame tai nuotraukų konkurse. Žinoma, norėjau prizo, todėl šovė gana keista mintis "O ką, jeigu paprašysiu nubalsuoti kieno nors iš nepažįstamų žmonių tarpo, kuriuos susirasiu internete?" Juokinga, kai pagalvoji, bet tada man tai atrodė taip normalu ir smagu! Kaip pamaniau, taip ir padariau.

Tokiu būdu šiandien visiems puikiai žinomoj "Skypės" kontaktuose atsirado vaikinas, kuris, neįprasta, bet net ir po konkurso pabaigos teikėsi su manimi bendrauti toliau. Kadangi buvau dar visai nedidukė mokinukė, kuriai, keista, bet tada ne vaikinai rūpėjo, vis apsimesdavau, kad tai man namų darbai ramybės neduoda, tai tas, tai anas, ir vis jam neatrasdavau laiko patenkinti jo menką norą - bent truputį susipažinti. Taip ir „gulėjo“ kontaktas tarp visų kitų. Ir kantriai laukė, kol aš tarsiu žodį...

Ir tariau. Po kelerių metų. Tariau ne vieną, ir ne du. Mes labai nuoširdžiai pakalbėjome, susipažinome ir po keleto savaičių nutarėme galiausiai susipažinti. Kas įdomiausia – tai neturėjo būti net susitikimas. Mes nutarėme nukeliauti už Lietuvos ribų. Na ne, ne... Ne į Vokietiją, ne Ameriką. Tiek proto dar turėjau, apie „parduodamas lėles“ užsienyje ir geručius vaikinus, vežančius ten, tikrai buvau girdėjusi. Suplanavome trumpą kelionę į Latviją.

Ir štai, atėjo diena, ta akimirka, kai jis jau laukė prie mano namų ir man jau skambino. Tada aš išsigandau ir garsiai sau tariau „prisidirbau...“. Bet galiausiai radau jėgų atsiliepti tam, kad išgirsčiau, jog jis manęs jau laukia apačioje... Vis dėl to, nugalėjusi visas baimes, išėjau laukan. Pirmas vaizdas, kurį išvydau – buvo besišypsantis, nuoširdžių akių vaikinas, kuris, ištiesęs rankas, paruošęs glėbį laukė manęs ateinančios. Man beliko taip pat ištiesti rankas ir šiltai pasisveikinus į mašinos bagažinę sumesti savo daiktus.

Neilgai trukus buvome Latvijoje, pajūry. Nors oras ir nelepino, buvo gera vaikščioti smėliu, molu, girdėti jūrą, kalbėtis. Atėjo vakaras, galiausiai saulė visiškai nusileido, o man pasidarė šalta. Leidau jam mane apkabinti. Ir taip, man tikrai pasidarė šilčiau. Ne tiek kūnui, kiek širdžiai, sielai. Jaučiausi gana nedrąsiai, todėl ir pokalbio tarp mudviejų nebuvo itin didelio. Buvo daug tylos, daug jūros garso, vėjo. Bet ir nebuvo poreikio kalbėti... Buvo gera tiesiog būti dviese...

Ryte mes linksminomės kaip maži vaikai. Stiprus, šaltokas vėjas vėlė mūsų plaukus, Baltijos jūrą darė vis grėsmingesne. Jis nešiojo mane, gąsdino, kad išmes, sušlapins, bet... Aš visiškai nesibijojau. Aš taip nuoširdžiai tikėjau ir pasitikėjau juo, kad, rodos, jokie jo juokai nebūtų privertę manęs juo suabejoti. Atrodo juokinga – žmogų matau pirmą kartą gyvenime, o juo jau pasitikiu. Naivu, kvaila... Gal ir taip, bet dabar, kai gyvenime patyriau visko – ir saldaus, ir sūraus, aš supratau, kad širdis manęs dar niekada neapgavo... Ir tikiu, kad nebeapgaus.

Ir viską apibendrinant, pasakysiu, kad po vienos kelionės į Lietuvos pajūrį pasaulį papuošė dar viena pora – MES. O mes – pirmą kartą gyvenime suvokę, jog iš tiesų mylime vienas kitą, pažadėjome vienas kitam tokio gražaus stebuklo niekuomet neišplaikstyti pavėjui.

Keista, bet dėkingi esame ir tai mano minėtajai "Skypei". Juokinga, tačiau pati visada buvau prieš bendravimą internetu, o ką jau bekalbėti apie susipažinimą, ir... Bet buvo kaip buvo, ir kad ir kaip neįtikinamai skamba, taip aš suradau savo pirmąją ir vienintelę meilę, savo gyvenimo žmogų, kurį svajoju matyti šalia savęs visą likusį gyvenimą.