Dalia Mickevičiūtė

---

Depresija, atsiradusi po gimdymo, gali būti skirtingo sunkumo, taigi ir jos eiga bus skirtinga. Pats lengviausias yra pogimdyminis liūdesys, kuris paprastai prasideda 3-4 dieną po gimdymo ir pamažu per 2 savaites ar porą mėnesių praeina. Sunkesnė ir ilgesnė pogimdyminė depresija prasideda per 6 mėnesius po gimdymo ir tęsiasi ilgiau nei kelis mėnesius. Svarbu ir tai, kad mamos depresija turi didelę įtaką kūdikio savijautai ir raidai. Depresiškos mamos mažiau bendrauja su savo vaikais, ne tiek daug dainuoja, kalbina kūdikius, kaip mamos, neturinčios nuotaikos sutrikimų. Kūdikiui labai svarbu, kad mama norėtų užmegzti ryšį su juo, žiūrėtų į jį ir pakalbintų: tai padeda susiformuoti kūdikio prisirišimui prie mamos. Prisirišimas prie artimo žmogaus - vienas iš gyvybiškai svarbių dalykų normaliam kūdikio augimui (šalia valgymo, miegojimo, saugumo užtikrinimo). Taigi tada, kai kūdikį augina mama, serganti depresija, vyksta kažkas panašaus, kaip nuolat duodant nepakankamai maisto: gyvybę palaikyti galima, bet normaliai augti ne taip lengva. Tad jeigu kyla minčių, kad moteriai po gimdymo prasidėjo depresija, siūlyčiau kreiptis į psichiatrą ar psichoterapeutą ir pasitarti dėl gydymo. Jeigu yra galimybių kartą per savaitę lankytis pas psichoterapeutą - galima galvoti apie psichoterapiją. Jeigu depresija sunkesnė ar nepavyksta suderinti apsilankymų (paprastai kartą per savaitę) - psichiatras gali paskirti gydymą vaistais.

---

Sveiki, iš to, ką parašėte, panašu, kad šiuo metu jūsų šeimoje yra prisitaikymo etapas: prisitaikote vienas prie kito (esate vedę tik metai, o tai pakankamai neilgas laiko tarpas), prisitaikote prie vaiko (jis dar labai nedidelis) ir prie naujų savo vaidmenų (net jei ir gyvenote kartu iki vedybų, būti žmona ar vyru yra kitaip, nei gyventi kartu nevedus). Jūsų situacija yra gana įprasta: labai dažnai pradėjus gyventi kartu ir ypač gimus pirmajam vaikui vyksta santykių tarp vyro ir moters pablogėjimas. Normalu, kad šiuo metu vienas kitam galite skirti mažiau dėmesio: jis neišvengiamai tenka vaikui. Ir tai visai nereiškia, kad jis jus arba jūs jį mylite mažiau. Pabandykite įsiklausyti, dėl ko jūs nesutariate. Ar taip buvo ir anksčiau, iki vaikelio gimimo ar iki vestuvių, ar konfliktai prasidėjo neseniai? Kaip atrodo, kas galėtų jums padėti? Dažnai šeimos, auginančios mažus vaikus, labai pavargsta, išsenka, nes tai yra nuolatinė atsakomybė ir “budėjimas” (nemigo naktys, rūpinimasis vaiku dieną ir pan.), tada viskas pradeda erzinti. Tačiau suradus galimybių pailsėti (kad ir vieną vakarą per savaitę kažkur išeiti, pabūti tik dviese, be vaiko) šį laikotarpį galima šiek tiek palengvinti, o vaikeliui ūgtelėjus nuovargis sumažės, apsiprasite su tėvyste. Skyrybos šiuo atveju būtų greičiau bėgimas nuo situacijos, bet ne sprendimas. Pasikalbėkite su savo vyru, kaip jis vertina jūsų bendravimą ir nesutarimus, gal jis turi kokių nors pasiūlymų. Svarbiausia, ko jūsų porai šiuo metu reikia – kalbėjimosi vienas su kitu, žinojimo, kad esate svarbūs vienas kitam, nors ne visada yra daug jėgų ir laiko tai parodyti. Ir kantrybės. Sėkmės jums!