Neišnešioti vaikai: mitai ir tikrovė

Neišnešioto vaiko stereotipas

Ar mūsų santykiai su vaiku priklauso nuo to, kaip mes vertiname jo sveikatą? A vienodai vertiname išnešiotų ir prieš laiką gimusių vaikų galimybes? (Atkreipkite dėmesį: klausiame ne apie realius vaiko sugebėjimus, o apie tai, kaip mes juos vertiname.) Pasirodo, mūsų santykius su mažyliu veikia išankstinė informacija apie jo sveikatą.

Tai patvirtino ir šie eksperimentai:

Pirmasis eksperimentas. Suaugusiesiems buvo rodomi vaizdo įrašai, kaip žaidžia du to paties amžiaus ir tos pačios lyties mažyliai. Buvo pasakyta, kad vienas vaikas gimė laiku, o kitas yra neišnešiotas. Visi suaugusieji, kaip susitarę, nurodė, kad pirmasis mažylis yra nuovokus, judrus, fiziškai išsivystęs, o antrąjį vadino pasyviu, silpnu, susikausčiusiu.

Antrasis eksperimentas. Suaugusiesiems buvo leista pažaisti su filmo herojais. Bendraudami su „neišnešiotu“ mažyliu visi elgėsi labai atsargiai: beveik neėmė jo ant rankų, siūlė jam primityvius žaidimus ir pačius paprasčiausius žaisliukus, nors šio vaiko elgesys nesiskyrė nuo „išnešioto“ vaiko elgesio.

Taigi akivaizdu, kad ir tėvai, ir aplinkiniai vadovaujasi „neišnešioto vaiko stereotipu“ ir iš anksto mano, kad fizinės bei psichinės vaiko galimybės yra ribotos, o bendrauja atsižvelgdami į šias aplinkybes. Toks požiūris neturi nieko bendro su rūpinimusi bei dėmesiu, būtinu silpnesniam mažyliui, ir yra kenksmingas tuo, kad vaiko galimybių nuvertinimas veda link jo poreikių sumenkinimo. O tai gali riboti mažylio aktyvumą ir sulėtinti jo vystymąsi.

Akivaizdu, kad „neišnešioto vaiko stereotipo“ patvarumas priklauso ne nuo realaus mažylio subrendimo, o nuo to, kiek apie jo vystymosi ypatumus žino suaugusieji. Vienas straipsnio uždavinys – suteikti mamoms ir tėčiams būtiną informaciją ir padėti išsiugdyti bendravimo su anksčiau gimusiu vaiku įgūdžius. Dar norėčiau duoti keletą patarimų, kaip bendrauti su gydytojais ir kaip įveikti šeimoje kilusius sunkumus, susijusius su neišnešioto naujagimio gimimu.

Pradėkite nuo savęs