Gimti per vėlai – pavojinga

2009 02 06 | Autorius: J. Kristanaitytė, Mažylis

Spausdinti

Kai kada mažylis vėluoja ateiti į šį pasaulį. Nieko baisaus, jeigu tai tik užsitęsęs nėštumas, daug blogiau – jei vaisius pernešiojamas.

Normalus nėštumas trunka 40 savaičių nuo pirmosios paskutinių prieš nėštumą menstruacijų dienos. Įvertinus tam tikrus organizmo ypatumus, mažylio atėjimo laikas į šį pasaulį gali svyruoti nuo 38 iki 42 savaitės. Jeigu nėščioji nerimauja dėl vis neprasidedančio gimdymo, ji turėtų kreiptis į gydytoją, nes tik jis gali pasakyti, ar tikrai gresia vaisių pernešioti. Šiuolaikinėje akušerijoje skiriamas tikrasis (biologinis) ir tariamas (kalendorinis) pernešiojimas, kuris dar vadinamas užsitęsusiu nėštumu.

Užsitęsusiu vadinamas nėštumas, kuris trunka 42 savaites ir ilgiau – bet tik kalendoriškai. Juk nustatyti tikrą pradėjimo datą – sunku, nes kiekvienos moters ciklas labai individualus. Taigi šiuo atveju mažylis gimsta be jokių pernešiojimo žymių.

Tikrasis vaisiaus pernešiojimas įvyksta tada, kai nėštumas tęsiasi dar 10–14 dienų po nustatytos gimdymo datos, o vaikelis gimsta turėdamas pernešiojimo žymių.

Tyrimai parodė, kad 70 proc. diagnozių "pernešiotas nėštumas" yra netikslus. Taip atsitinka dėl to, kad būna netiksliai suskaičiuota gimdymo data. Ne taip svarbu nustatyti kalendoriškai užsitęsusį nėštumą, kaip anksti diagnozuoti vaisiaus pernešiojimą ir placentos funkcijos nepakankamumą.

Pagrindinės priežastys

Užsitęsusio nėštumo priežastys iki šiol nėra iki galo aiškios. Tarp labiausiai paplitusių pernešiojimo priežasčių specialistai dažniausiai mini motinos vaikystėje persirgtas infekcines ligas, menstruacinio ciklo sutrikimą, abortus, endokrinines ligas, įvairias psichikos traumas. Pernešioti linkusios tiek nesubrendusios, tiek vėlai lytiškai subrendusios, vyresnės, dirbančios sėdimą darbą, nutukusios nėščiosios. Įtakos pernešiojimui gali turėti hormoniniai sutrikimai arba paveldimumas. Gimdymą neretai sulaiko nėščiųjų hipertenzinė būklė, kiaušidžių hipofunkcija, riebalų apykaitos sutrikimas. Priežastis gali būti ir netinkama vaisiaus padėtis ir galvutės įsistatymas. Pernešiojimas dažnai susijęs su vaisiaus vystymosi sutrikimais. Kai kurių specialistų teigimu, gimdymas vėluoja ir dėl gimdymo veiklos sutrikimo.

Jei sąrėmių vis nėra

Poliklinikose dirbantys akušeriai ginekologai paprastai stebi nėščiąsias iki 40 savaičių ir išleidžia jas gimdyti. Jeigu bėgant dienoms reguliarūs sąrėmiai vis neprasideda, o vaisiaus judesiai jaučiami vis silpniau, ne viena įtampos neišlaikiusi moteris apsisprendžia nedelsti ir vyksta į ligoninę. Čia ji paguldoma ir daugiau tarsi nieko nevyksta – tik retkarčiais gydytojai apžiūri gimdos kaklelį, specialiu aparatu kardiotokografu, uždėję daviklį ant nėščiosios pilvo, užrašo vaisiaus širdies tonus. Visos šios procedūros gali būti atliekamos ir ambulatoriškai. Iš tiesų jei kankina nerimas, visada geriau apsidrausti ir gimdymo laukti ne namie, o ten, kur galima sulaukti nuolatinės gydytojų priežiūros.

Nuo 40-tos nėštumo savaitės vaisiaus širdies tonus rekomenduojama užrašyti kartą per savaitę, o nuo 41-os savaitės – du kartus per savaitę. Bet iš tiesų gydytojai tai daro kur kas dažniau, o ligoninėje vaisiaus širdies tonai užrašomi kiekvieną dieną, jei reikia – ir dukart per dieną: ryte ir vakare. Nėščioji ligoninėje kiekvieną dieną apžiūrima – vertinama, ar gimdos kaklelis ruošiasi gimdymui, ar dar ne. Jei reikia, atliekama amnioskopija – tam tikru prietaisu pro makštį ir gimdos kaklelį apžiūrimi vaisiaus vandenys. Tačiau norint atlikti šią procedūrą ir pamatyti vaisiaus vandenų spalvą, turi būti bent šiek tiek prasivėrusios ne tik išorinės, bet ir vidinės gimdos kaklelio žiotys. Jeigu vandenys žalsvos spalvos, gimdymą reikia sužadinti.

Kuo pavojingas pernešiojimas

Vaisiaus hipoksija. Pagrindinė užsitęsusio nėštumo komplikacija yra lėtinė vaisiaus hipoksija (deguonies badas). Dėl to kūdikis pirmą kartą įkvėpti gali dar gimdoje. Bet įkvėps jis ne oro, o vaisiaus vandenų su mekonijumi (tamsiai žaliomis vaisiaus išmatomis). Pirmomis valandomis po gimimo tokiam kūdikiui išsivysto mekonijaus aspiracijos sindromas, kurį reikia gydyti ilgai trunkančia dirbtine plaučių ventiliacija ir antibiotikais. Vaisiaus hipoksija įvyksta dėl placentos funkcijos nepakankamumo – ji jau pasenusi (placenta pradeda senti maždaug nuo 37-tos nėštumo savaitės), ir netrukus gimti turintis mažylis nebeaprūpinamas pakankamu deguonies kiekiu, maistingosiomis medžiagomis.

Perbrendimo požymiai. Vėluojantis gimti kūdikis kaip grybas tas perauga: jo svoris būna didesnis, kaukolės kaulai – kieti, siauros kaukolės siūlės, momenėliai maži, o galvutė gimdymo takuose nebegali keisti formos mažyliui gimstant. Dėl to tiek mamai, tiek kūdikiui atsiranda didesnė traumų tikimybė.

Mažesnis vaisiaus vandenų kiekis. Pernešiojus vaisių, mažėja vandenų kiekis, o dėl iš vaisiaus žarnyno į juos periodiškai patenkančio mekonijaus jie pasidaro tiršti, gelsvai žalsvo atspalvio.

Didesnis infekcijų pavojus. Ant vaisiaus odos mažėja ir galiausiai dingsta apsauginis varškinis odos tepalas, dėl to mažylis gali susirgti odos infekcija. Mikroorganizmai į vidų gali patekti per jau galbūt šiek tiek prasivėrusį mamos gimdos kaklelį.

Kaip atrodo pernešiotas naujagimis

Pernešiotas naujagimis turi tam tikrų būdingų žymių: jo odelė raukšlėta, sausa ir pleiskanota, nėra naujagimiams būdingo balkšvo varškinio dangalo. Būdamas vyresnis už kitus pasaulį išvydusius vaikučius, jis turi ilgesnius nagiukus ir tankesnius plaukus. Delnų ir padų oda būna išmirkusi, besilupanti, pastebimos vadinamosios skalbėjos rankos. Veido mimika gyvesnė negu normaliai išnešioto naujagimio, akys plačiai atmerktos, žvilgsnis budrus, įdėmus. Pernešioto naujagimio išvaizdai apibūdinti net sugalvotas terminas – mažas senas žmogus. Naujagimio oda, virkštelė, gemalinės pūslės dangalai, gimdymo metu nutekėję gemaliniai vandenys gali būti nudažyti žaliai. Esant nedideliam pernešiojimui, šie simptomai būna neryškūs ir tolesnei mažylio vystymosi raidai įtakos neturi.

Pasirūpinkite pernešiotuku

Pernešiotų naujagimių imunitetas paprastai silpnesnis, todėl jie gali dažniau sirgti įvairiomis infekcijomis. Tyrimai parodė, kad pernešiotukų vystymasis truputį atsilieka. Jie vėliau pradeda stovėti, vaikščioti, kalbėti, vėliau išdygsta pirmieji dantukai. Bet šie požymiai gali ir nepasireikšti, nes pernešiotukų vystymosi sutrikimų pasitaiko apie 20–50 proc.

Neonatologai atidžiai prižiūriu pernešiotus naujagimius ir stebi jų sveikatos būklę pirmomis savaitėmis po gimimo. Reikia skirti ypatingą dėmesį besilupančiai ir sausai kūdikio odelei.

Nors gimsta didesnio svorio, vėliau pernešiotas vaikas gali sverti šiek tiek mažiau nei kiti naujagimiai. Geriausias pagalbininkas šiuo atveju – motinos pienas. Reikėtų kuo dažniau tokį kūdikį pridėti prie krūties. Kita priežiūra niekuo nesiskiria nuo laiku gimusių naujagimių.