Ką daryti, jeigu vaikas keikiasi? Auklėjam kūrybiškai!

Visi tėvai nori, kad jų mažieji jokiu būdu nesikeiktų - tai ir šiaip mandagiam žmogui nedera, ir stumia į nepatogią situaciją tėvus. Žinoma, visi tėvai ir patys kartais nusikeikia, tačiau riebesnis žodis ant kojos ką sunkaus užsimetus gal ir pateisinama, tačiau mažieji nelabai supranta, kas yra tas keiksmažodis, jiems tai labiau paslaptingas, mažai naudojamas ir draudžiamas žodelis, kuris sukelia gausybę aplinkinių emocijų, taigi... dar įdomiau!

Jeigu nusikeikė jūsų vaikas...

Jeigu vaikas mažas, jeigu jam nėra trejų, tai geriau nekreipti dėmesio, niekaip nereaguoti. Vaikas nesupras, kodėl negalima vartoti būtent šio žodžio, tad paaiškinimai ir moralizavimai dar neveiks. Jeigu jums tai pasirodys juokinga ir šyptelėsite, tai mažylis supras, kaip paskatinimą ir užsives blogąjį žodį ar žodžius kartoti dar garsiau ir dažniau. Taigi... igonoruokite. Nebus reakcijos - nebus įdomu ir kartoti. Ir nepamirškite pasidžaiugti, kai vaikas pasako kažką gražaus - tad už „gėlytė“ ir „saulytė“ plojam, juokiamės ir džiaugiamės, o į bloguosius žodžius nereaguojame visiškai.

Jeigu vaikas jau vyresnis nei trejų, tai yra tas laikas, kuomet ne tik intensyviai pildosi jo žodynas, bet mažylis jau ir ima skirti ir suprasti žodžių prasmes, jų vartojimą. Jeigu tokio amžiaus ar vyresnis vaikas ima keiktis, tai pirmiausia išsiaiškinkite, kur jis prisirankiojo negražių žodžių. Gal iš jūsų pačių? Jeigu taip, tai labai atsiprašykite vaiko, susitarkite, kad nuo šiol abu tokių žodžių nevartosite. Tarkitės ir tuo atveju, jeigu žodis buvo išgirstas iš kitų žmonių (būtų šaunu įtraukti į susitarimą ir juos). Tegul susitarimas būna labai rimtas, tegul tai būna lyg slapta draugija, kurios viena iš taisyklių yra nevartoti tam tikrų blogųjų žodžių. Sukirskite delnais, paspauskite ranką, pasirašykite dokumentą, kad susitarimas įsigaliotų - laikytis tokio rimto sandorio vaikui bus įdomesnis žaidimas nei keiktis. Keikiasi juk daug kas, o tokiai įdomiai draugijai priklauso tikrai ne kiekvienas.

Sutarkite ir dėl slapto ženklo, kuriuo priminsite vienas kitam, kad keiktis negalima, jeigu koks netinkamas žodis ir išsprūs. Pavyzdžiui, Jen Singer, knygos „Tu esi gera mama (O tavo vaikai taip pat nėra blogi)“ autorė, krenkšteli ir pasižiūri vaikui į akis, jeigu jis nusikeikia. Gal ir jums tinka toks susitarimas? Arba tai gali būti kokia nors frazė, pavyzdžiui: „Pasakei negražų žodį! Reikia atsiprašyti!“

Jeigu nusikeikė svetimas vaikas...

Jeigu nugirdote, kad keikiasi kitas mažylis arba jeigu jūsiškis išdavė kitą vaiką, kuris keikiasi, pavyzdžiui, darželyje, tai pirmiausia turėtumėte pakalbėti su jo mama. Tik nedarykite to viešai, pasiveskite ją į šalį ir atsargiai pradėkite pokalbį. Papasakokite, kaip jūs sprendžiate šią problemą ir pasiūlykite šiai mamai ir jos vaikui prisijungti į nesikeikiančiųjų draugiją, jų vardus taip pat galima įrašyti į dokumentą, su jais irgi reikia sukirsti rankomis ir įtvirtinti sandorį.

Neretai tokie kūrybiški sprendimai, auklėjimas žaidimo forma, vaikui yra žymiai suprantamesni ir prieinamesni nei ilgi pokalbiai ir moralizavimas.