Abortą pasidariusios moterys – paslėpto smurto aukos

Medicinos sesuo pasidarė abortą, nes jautė šeimos spaudimą nesusigadinti karjeros. Mažame miestelyje gyvenančiai moteriai, anot jos pačios, aptemo protas, kai ėmė lauktis trečio vaiko ir nė vienas artimasis nepasisiūlė būti šalia. Mergina išsigando, kad yra nepilnametė, nepasiruošusi tapti mama, vaikinas davė pinigų ir liepė „susitvarkyti“. Tai tik kelios istorijos, kurias patyrusios abortą moterys pasakoja prieš keletą mėnesių įsikūrusios nevyriausybinės organizacijos „Krizinio nėštumo centras“ darbuotojams. Kol parlamentarai pliekiasi „už“ ir „prieš“ abortus, jie atsako į aklavietėje atsidūrusių moterų laiškus, lydi jas pas ginekologus, renka naujagimių kraitelius, poliklinikose dalija lankstinukus ir aiškina, kad valstybė turėtų labiau prisidėti, jeigu jai iš tikrųjų rūpi krizinėse situacijose atsidūrusių moterų likimai. Moralizavimas čia netinka – daug veiksmingesnis būtų gydytojo išrašytas siuntimas psichologo ar socialinio darbuotojo konsultacijai ir tęstinės pagalbos pasiūlymas bei artimųjų, visuomenės palaikymas.

„Gyvenau mažame miestelyje. Buvau, atrodė, tvirtai nusistačiusi prieš abortus, bet pačiai aptemo protas, kai turėjo gimti trečias vaikas, ir negavau paramos, o tik priešiškumą. Kai paramos nebuvo, kilo net tokių minčių – kas bus su kitais mano vaikais, jei numirčiau gimdydama, kaip bus su darbu – nes aš šitiek įsipareigojusi. Ir kad būtų bent vienas žmogus pasakęs – atsipeikėk, ką tu darai, aš pagelbėsiu tau, jei reiks tuo metu pažiūrėti kitus du tavo vaikus.

Kaip tik šiuo metu mano negimusiam trečiam vaikui būtų 7 metai. O aš vis dar verkiu ir negaliu sau atleisti, kad pasidaviau aplinkos spaudimui ir neapsaugojau. O vyras nesijaučia dėl to kaltas“, – savo patirtį internete išliejo viena moteris, supratusi, kad vieną didžiausių gyvenimo klaidų padarė tik todėl, kad nesulaukė šeimos palaikymo, gydytojų paskatinimo apmąstyti savo sprendimą.