Apie meilę ir draugystę: tikros istorijos, kurios privers nubraukti ašarą

Vieno forumo administratoriai paprašė savo skaitytojų pasidalinti tikromis istorijos apie meilę, draugystę, šeimos santykius. Suprantama, kad visi pasakojimai stebina savo giedrumu ir jausmingumu, tačiau dalis trumpučių pasisakymų tiesiog gniaužia kvapą ir priverčia nubraukti ašarą... Kviečiame paskaityti ir pasisemti šilumos.

Apie meilę močiutei...

„Mano anūkas yra paauglys ir besikalbant apie šventes užsiminiau, kad pati niekada nedalyvavau mokyklos šokiuose - buvau labai drovi ir man sunkiai sekėsi bendrauti su berniukais, tad niekas manęs ten nekvietė. Vieną vakarą prie mano durų išdygo kostiumu vilkintis mano anūkas su puokšte gėlių. Jis liepė man apsivilkti suknelę, pasipuošti ir pakvietė būti jo pora mokyklos šokiuose. Buvau tikrai labai laiminga, o anūko draugai sakė, kad į kitus šokius jie taip pat pakvies mamas arba močiutes.“

Apie draugystę, kuri nugali negalią...

„Mano 11-metis sūnus užsigeidė išmokti gestų kalbą, nes žaidimų aikštelėje prie namų sutiko kurčią berniuką, kuris kasdien buvo vienišas ir neturėjo su kuo žaisti. Pasitarę su vyru radome jam mokytoją. Dabar šie berniukai jau tapo vyrais, turi savo šeimas ir tebėra geriausi draugai, kurie bendrauja gestų kalba.“

Apie meilę, kuriai nesutrukdo net karas...

„Esu floristas ir darbą pradedu anksti, savo parduotuvėlę atidarau jau septintą ryto. Atėjęs radau belaukiantį kareivį. Jaunas vyrukas pasakojo, kad jį netrukus metams siųs į Afganistaną. Pasirodo, kad jis kiekvieną penktadienį įteikia arba nusiunčia žmonai gėlių puokštę. Tikriausiai jau supratote, kad vyrukas užsisakė 52 puokštes ir paprašė jas kiekvieną penktadienį siųsti nurodytu adresu. Tai mane sužavėjo ir buvau pasiryžęs sutarti jas siųsti nemokamai, kareivis labai priešinosi, tačiau galiausiai sutiko priimti 50% nuolaidą. Sakė, kad iš uždirbtų pinigų pats nupirkčiau mielą smulkmeną žmonai. Taip ir padariau!“

Apie brolio pasiaukojimą...

„Man teko skubiai operuoti 6-erių metų mergytę. Ligoninėje tuo metu nebuvo jai tinkamo kraujo, tačiau jos broliuko dvynio kraujo grupė buvo ta pati, tad pasitarę su tėvais nusprendėmė, kad donoru taps būtent jis, laiko ieškoti suaugusio žmogaus paprasčiausiai nebuvo. Aš atsargiai paaiškinau procedūros eigą. Vaikas, trumpai pamąstęs, nugėbo atsisveikinti su tėvais ir atsisėdęs, tramdydamas ašaras atkišo ranką. Jums pasirodys juokinga, bet berniukas manė, kad mes paimsime visą jo kraują ir jis mirs. Jis sutiko pasiaukoti tam, kad sesutė išgyventų. Viskas baigėsi gerai ir abu dvyniai liko sveiki ir gyvi.“

Apie nesibaigiačią meilę...

„Turiu pacientą, kuris labai sunkiai serga, o visus negalavimus siaubingai apsunkina Alzhaimerio liga - vyriškis dažniausiai neprisimena ne tik manęs, bet net ir savo vardo, nei kur jis yra, sutrikęs priešinasi gydymui ir turime jam iš naujo viską kantriai aiškinti. Ir šitaip kasdien. Stebuklas, bet vos įžengus jo žmonai, su kuria jiedu nugyveno visą gyvenimą, pacientas nušvinta ir sako: „Labas, mano mieloji, Džeine.“

Apie gyvūnų draugystę...

„Mano 88-erių metų močiutė turi 17-os metų katę. Tiek močiutė, tiek ir jos senutė katė yra beveik visiškai aklos. Mano močiutė įsigijo labradorą, kuris išdresuotas vedžioti ir padėti akliesiems. Tai šiek tiek liūdna, tačiau pakankamai natūralu ir normalu - šuo tikrai jai pagelbėja ir palengvina buitį. Įdomu tai, kad šunelis padeda ne tik močiutei, bet ir katei! Pastaroji sukniaukia ir pribėdęs šuo ją palydi prie ėdalo dubens, kraiko dėžutės ar guolio.“

Apie rūpestį...

„Turiu pripažinti, kad mes nuolat peikiame tėtį, kuris iki išnaktų dirba ir tikrai neskiria mums daug laiko. Mano mama susirgo gripu ir paskambino man, kad grįždama namo nupirkčiau skanėstų. Žinoma, užsukau į parduotuvę. Joje sutikau iš darbo išsiprašiusį tėtį su pilnu krepšiu vaisių, sultinio indeliu, nosinaitėmis, purškalais nuo slogos, skirtingomis arbatomis, moteriškų žurnalų šusnimi ir pluoštu romantinių komedijų DVD. Nusiminęs tėtis pasisakė, deja, neprisimenantis nei koks žurnalas, nei koks filmas mamai patinka labiausiai, tad paėmęs visokių. Susigėdau, kad tiek aš su broliu, tiek ir mama pernelyg mažai jį vertiname.“

Apie pinigais nematuojamą meilę...

„Buvo laikas, kuomet mano vyrui puikiai sekėsi - jis buvo sėkmingas verslininkas, aš auginau vaikus ir galėjau sau leisti nedirbti, dažnai lankėmės prabangiuose vakarėliuose, turėjome daug draugų, puikius namus, gerus autmobilius. Mano vyro verslas žlugo, teko persikelti, atsisakyti prabangos. Mano senosios draugės skatino mane mesti nevykėlį vyrą ir susirasti geresnį, t.y. turtingą. Man į galvą nė buvo šovusi tokia mintis. Savaime suprantama, kad bendravimas su tomis moterimis nutrūko - tiesiog negalėjau sau leisti joms įprasto gyvenimo būdo, o be pinigų joms nebuvau įdomi. Atėjo diena, kuomet turėjome švęsti savo 10-ies metų vestuvių jubiliejų. Susitarėmė nieko vienas kitam nepirkti ir nedovanoti, nes finansinė padėtis tiesiog neleido to padaryti. Tąnakt pabudau, nes vyras buvo atsikėlęs, tačiau pamaniusi, kad jis tiesiog ėjo į tualetą ar atsigerti ir vėl užmigau. Ryte nubudusi pamačiau, kad visi mūsų namai tiesiog skendėjo pievų gėlėse, suskaičiavau apie 400 puokštelių. Pasirodo, kad jis išsmuko į užmiestį ir visą naktį skynė gėles. Tikiuosi, kad mano buvusios draugės kadanors supras, kad tai ir yra tikras turtas.“