Užgavėnės - pavasarį kviečianti persirengėlių ir blynų šventė

Visoje Europoje trankiai švenčiamos Užgavėnės - smagaus šurmulio kupina žiemos šventė, kuria siekiama išvyti šalčius ir prisišaukti pavasarį, o taip pat gerokai pasilinksminti prieš susikaupimo ir susilaikymo kupiną Gavėnią. Kokios yra lietuviškos Užgavėnės? Kodėl tądien kepame blynus, deginame Morę, o veidus dengiame kaukėmis? Kokie burtai ir žaidimai lydėjo Užgavėnių šventę?

Užgavėnės skirtos tik linksmybėms

Seniau per Užgavėnės buvo stengiamasi ilsėtis, pramogauti, žaisti žaidimus, eiti į svenčius ir gausiai, mėsiškai valgyti. Būta manančių, kad tądien reikia suvalgyti 9 (tačiau skaičius svyruoja nuo 7 iki 12) patiekalus - tuomet derlius bus gausus, metai turtingi ir sotūs.

Užgavėnių dieną nevalia dirbti. Buvo sakoma, jeigu sunkiai per Užgavėnes dirbsi, tai „per visus metus nebus poilsio, nepabaigsi darbų“. Sunkius darbus buvo skubama nudirbti dar iki Užgavėnių, su tuo susiję daug įvairių prietarų, pavyzdžiui, jeigu iki Užgavėnių patingėsi išsikulti javus, tai juos suės pelės. Tikėta, kad ypač daug nelaimių galinčios prisišaukti verpiančios moterys: rūdys arba kirmys mėsa, rūdimis apsitrauks linai, siūlai ir drobulės.

Užgavėnių ryta visa šeima apsitvarkydavo namuose, gamindavo daugybę valgių, vaišindavosi, persirengdavo, užsidėdavo kaukes ir jau po pietų švęsdavo su kaimynais, giminaičiais.

Sočios Užgavėnės - sveikata ir stiprybė visus metus

Tikėta, kad per Užgavėnės būtina gausiai valgyti, prisikirsti kuo daugiau mėsos, nes po Užgavėnių prasideda Pelenų diena (Pelenija), kai mėsą valgyti draudžiama. Mūsų senoliai pabrėždavo, kad prisivalgęs per Užgavėnes, visus metus būsi sveikas, stiprus ir sotus.

Šiandien tradicinis Užgavėnių patiekalas yra blynai. Jie buvo kepami ir seniau, kadangi geltonas ir apvalus blynas asocijuojasi su vis kaitriau šildančia ir pavasarį pranašaujančia saulute. Kepami kvietiniai blynai, jais būtinai vaišinami svečiai, kadangi anuomet kokybiški, švarūs ir smulkūs miltai buvo prabangos prekė, kurią dažnai sau galėjo leisti tik labiau prakutę. Bulviniai ar kitų daržovių blynai buvo kepami rečiau, dažniausiai iš „biednumo“. Žemaitijoje buvo mėgiami parą raugintos, mielinės tešlos blynai, vadinti „pampučkomis“ arba „pampuškomis“ .

Senoviškiausias Užgavėnių (o taip pat ir daugumos kitų tradicinių lietuvių švenčių) patiekalas - šiupinys. Jis buvo verdamas iš žirnių, pupelių, kruopų, bulvių, įdedant kiaulės galvą, kojas, uodegą. Kiunkė – mėsos ir bulvių troškinys, kartais patiekiamas kaip šiupinio pakaitalas.

Užgavėnėms taip pat būtinai buvo verdama šaltiena. Ją verda iš kiaulės ausų, kojų, galvos, šiam reikalui paliktų nuo kalėdinių skerstuvių.

Vyrai Užgavėnėms užraugdavo miežinio alaus. Senovėje, dar pagonybės laikais Užgavėnės buvo vadinamos alaus ir kitų raugintų ir rūgščių gėrimų dievo Ragučio švente.

Vaikams ir smaližiams moterys paruošdavo saldžių spurgų ar taukuose išvirdavo bandelių.

Buvo stengiamasi suvalgyti viską, kas paruošta, vaišės ant stalų, kaip per Kūčias, nepaliekamos, o likučiai sušeriami gyvuliams, naminiams gyvūnams - tikėta, kad tuomet ir jie bus sveiki ir stiprūs.

Persirengėlių būrys veja žiemą lauk

Sočiai prisivalgiusios šeimos skubėdavo persirengti iš anksto pasiruoštomis kaukėmis - dažnai persirengiama slapukaujant, pasislėpus, kad net patys artimiausi nepažintų. Norima, kad kaukės būtų baisios, kad žiema pagaliau išsigandusi pabėgtų, tačiau reikia ir pasilinksminti, tad visos kaukės būtinai išsišiepusios.

Kaukės buvo išdrožiamos iš medžio, apkaišomos avikailiais, ašutais, šiaudais, veidai išpiešiami anglimi. Vyrai vilkdavosi senais kailiniais, prieš tai juos išsivertę, vilkdavosi išverstomis kailinėmis kelnėmis, moterys užsinerdavo ilgus sijonus. Vyrai daržnai persirengdavo moterimis, o moterys - vyrais. Persirengėliai vaizduodavo ir mitines būtybes, gyvulius, paukščius. Ypač populiarūs buvo „žydai“, „čigonai“, „vengrai“, „arkliai“, „ožiai“, „gervės“, „velniai“, „raganos“, „giltinės“.

Persirengėlių būrys sugužėdavo į kaimo ar miestelio aikštę. Svarbi persirengėlių karnavalo dalis - pamėklė Morė (dar vadinama Kotre). Morė – tai vaisingumo dievybė, kuri sudeginama lauže tam, kad vėliau atgimtų. Su ja „išvaromas“ susikaupęs blogis, kartu ir įkyrėjusi žiema. Dažniausiai sudegusios iškamšos pelenai būdavo išbarstomi po laukus, buvo tikima, kad tuomet bus derlingesnė žemė. Morė vežiojama vežime, padarytame iš pusės rogių ir pusės ratų, taip pat simbolizuojančiame besibaigiančią žiemą, kuomet keliaujama rogėmis ir prasidedantį pavasarį, kada važiuojama ratus turinčiu vežimu.

Per Užgavėnes stebima Lašininio ir Kanapilio kova. Storas, lašinių paltį ant kaklo užsikabinęs, kartais net ir kiaulės kauke pasipuošęs Lašininis simbolizuoja žiemą, kurią galiausiai, visam būriui kaukėtų persirengėlių palaikant, nugali liesas, apdriskęs, lazda nešinas, pavasario pranašas Kanapinis.

Užgavėnių burtai ir žaidimai - neatsiejama šventės dalis

Užgavėnės, kaip ir dauguma tradicinių lietuviškų švenčių, apipintos burtais, žaidimai, ateities spėjimu. Manoma, kad jeigu per Užgavėnes šviečia saulė, tai pavasarį reikia anksti sėti. O štai jeigu tądien lyja ar sninga, tai javų derlius bus puikiausias, o štai sausos Užgavėnės įspėja sėti labai atsargiai.

Netekėjusios mergaitės Užgavėnes išnaudodavo, kaip dar vieną progą pasiburti. Užgavėnių dieną susirenka mergaitės, paima tris lėkštes. Į vieną lėkštę įpila žemių, į kitą įdeda rūtų vainiką, o į trečią – žiedą. Po to paeiliui mergaitėms užriša akis, paveda jas toliau nuo lėkščių, apsuka jas ir parodo, į kurią pusę eiti link lėkščių. Jei mergaitė pirmiausiai paliečia lėkštę su žiedu – po Velykų ji greitai ištekės, jei lėkštę su rūtų vainiku – liks jauna merga, jei prisilies prie lėkštės su žemėmis – gali tikėtis mirties. Jaunuoliai taip pat nusiskindavo vyšnių šakeles ir jas pasimerkdavo namuose - jeigu šakelė iki Velykų pražys - ištekėsi, jeigu tik lapeliai išsiskleis - šiemet dar vienišausi, na o jei šakelės liks plikos ar greitai numes žiedelius ir lapelius - laukia nelaimės.

Užgavėnių žaidimai ir pramogos, žinoma, susijusios su pavasario kvietimu. Žmonės laistydavosi vandeniu, tikėdami, kad tai padės prišaukti pavasarį, gamta greičiau sužaliuos. Persirengėliai ritinėjosi nuo kalniukų, čiuoždavo ir tyčia virsdavo arba bičiulius išversdavo iš rogių tam, kad sniegas greičiau nutirptų.